„Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą“ (Mk 4, 26). Morkus yra vienintelis iš keturių evangelistų, kuris perteikė šį Jėzaus palyginimą. Tai vienas optimistiškiausių įvaizdžių apie Dangaus karalystę. Prieš skaitydami ir apmąstydami Evangelijos tekstą, pakvieskime į savo širdis Šventąją Dvasią, kad Jos artumas padėtų suprasti šio, Kristaus minioms pasakyto, palyginimo esmę. Mąstydami protu mokslininkai yra padarę didelę pažangą, tyrinėdami gyvybės formas ir reiškinius, tačiau nė vienas iš jų dar tiksliai nežino ir negali pasakyti, kas yra gyvybė. Atrodo, kad Viešpaties pateiktas vaizdingas palyginimas yra metafora. Ji kalba apie slėpiningą Dievo malonę, veikiančia mūsų gyvenimuose. Iš Evangelijos gabalėlio atrodo, kad iš tikrųjų viskas vyksta taip, tarsi niekas nesirūpintų į žemę įmestu grūdu, tarsi žmogus būtų praradęs susidomėjimą į žemę išbertais kviečiais. Pabandykime pasitelkti vaizduotę ir sudėlioti nepastebimą šio kviečio grūdo augimo procesą, kuris galbūt ir šiandien yra toks pat nesuprantamas, kaip ir Jėzaus laikais. Dvasios akimis žvelgdami matome, kad, vos pasėjus kviečio grūdą į žemę, slapta prasideda fantastiška materijos alchemija, nematomų stebuklų virtinė. Nepriklausomai nuo to, ar žmogui tai rūpi, ar ne, grūdas auga ir vystosi. Tai, kas svarbiausia šioje augančioje gyvybėje, nuo jo nepriklauso. Kai žmogus pasėja sėklą, tarp sėklos ir žemės užsimezga dinamiškas ryšys. Toliau žemdirbio pastangų nebereikia. Kol laukiama derliaus nuėmimo laiko, vyksta augimo procesas. Iliuzija manyti, kad gamtoje įvairiomis sąlygomis nieko nevyksta. Mes nepastebime, nematome ir nesuprantame, kas vyksta, bet gyvenimas, gyvybė iš tiesų palaipsniui vystosi. Ar tai būtų grūdas, ar žmogus motinos įsčiose. Čia galima prisiminti Lapės žodžius Mažajam princui: „Esminis dalykas mūsų akims nematomas.“ Tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus, dažnai būna paslėpta, nepastebima jėga, kuri veikia mums nežinant. Bažnyčia tai atpažįsta ir įvardija kaip besąlyginę, nenupelnytą net neužsitarnaujamą Dievo meilę mums – ją vadiname malone. Būtent ji į mus Jėzaus įberiama, meldžiantis pavieniui ar bendruomenėje ir švenčiant sakramentus, ypač Eucharistiją. Šis mažas palyginimas apie Dangaus karalystę mums primena, kad nors gyvenimas aplink mus verda, vis dėlto turime išmokti būti ramūs, nesijaudinti – pasitikėti Dievu. Taip pat ne tik pasyviai priimti Jo beriamą malonę į mūsų širdis, bet ir bendradarbiauti, kiekvienam dirbant savo darbus. Ramybė ir pasitikėjimas – Jūsų jėga (plg. Iz 30, 15) – Šventosios Dvasios jėga kurianti mus meilėje amžinybei. Leiskimės tiesiog pabūti su perskaitytu ir apmąstytu tekstu ir priimkime Jėzaus artumą. Apaštalas Paulius rašė, kad, užuot statę patys save, krikščionys turi leistis, kad juos formuotų Dievo malonė. Jėzus yra tarsi statytojas, kuris nededa akmens ant akmens. Jis iš luito, su kuriuo dirba, pašalina tai, ko jame yra per daug. Čia reikalingas ne tik pasitikėjimas, bet ir atvirumas būti auginamam Jėzaus. „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino“ (1 Kor 3, 6), – teigia šventasis Paulius. Taigi, brangieji, apmąstydami šį trumpą evangelisto Morkaus užrašyta palyginimą, galime daryti išvadą, kad metafora perteikiamas „apreiškimas“ apie Dievą, kuris mus sukūrė ir davė gamtai bei žmogui jų augimo ir vystymosi dėsnius, o žmogus yra kviečiamas aktyviai įsipareigoti bendradarbiauti su Dievo malone. Tai yra tik keli momentai, bet tvirtai tikiu, kad Jus Dievas nustebins... Baigdami mąstymą galime atlikti tam tikrą pasiryžimą. Jis gali būti labai įvairaus pobūdžio, tačiau siūlyčiau jį kiekvienam įsivardinti ir maldos pabaigoje užsirašyti konkrečiai kartu su kilusiais jausmais ir mintimis. Noriu kiekvienam palinkėti gero sekmadienio ir Dievo artumo mąstymo maldoje. Garbė Jėzui Kristui! Diak. Tautvydas Dikčius įšventintas diakonu 2024 m., tarnauja Kaišiadorių vyskupijos Vievio šv. Onos parapijoje. Daugiau: https://www.bernardinai.lt .