Ukrainą palaiko tarptautinė bendruomenė, o Rusija nėra pasirengusi realioms deryboms. Taip Šveicarijoje pasibaigusį tarptautinį Ukrainos taikos aukščiausiojo lygio susitikimą vertina politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala. Jo nuomone, Ukraina užsitikrino tarptautinės bendruomenės paramą ir sieks, kad antrasis susitikimas įvyktų kuo greičiau – ne po metų, o po kelių mėnesių. Tuo metu Rusija savo viešais pareiškimais dar kartą pademonstravo nenorą karinį konfliktą spręsti derybomis. L. Kojalą kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Politologo teigimu, iš susitikimo Šveicarijoje siunčiama žinia, kad Ukrainą palaiko tarptautinė bendruomenė. Ir nors susitikime nedalyvavo visų pasaulio valstybių atstovai, vis dėlto atvykusiųjų skaičius buvo ženklus – priimti 57 šalių vyriausybių vadovai, aukščiausio rango pareigūnai. „Ir tai svarbi politine prasme atrama Ukrainai. Svarbi atrama jos ateities procesams. Nes akivaizdu, kad vienu ar kitu metu, tikėtina, gali prasidėti derybos su agresoriumi Kremliumi ir tai bus galimybė Ukrainai sugrįžti, prisiminti šį susitikimą, referuoti jo deklaraciją ir teigti, jog principai, kurie yra joje išdėstyti, turi būti derybų su agresoriumi vienas iš pagrindinių atskaitos taškų“, – sako L. Kojala. Jis pabrėžė, kad Rusijos pastangos paskutinę akimirką sumenkinti taikos susitikimą nedavė rezultato. Jos tik dar kartą atskleidė, kad Kremlius šiandien nėra pasirengęs realioms deryboms ir viso labo reikalauja visiškos Ukrainos kapituliacijos. Tą labai aiškiai iliustravo jo iškeltos sąlygos, tarp kurių – keturių Ukrainos regionų atsisakymas, taip pat atsisakymas siekti narystės NATO, reikalavimas nutraukti šiuo metu taikomas sankcijas Rusijai. „Visa tai tiesiog yra reikalavimas, kad Ukraina nustotų gintis ir patenkintų agresoriaus norus. Aš manau, kad atitinkamai susitikime į tai reagavo Italijos premjerė ir kiti valstybių vadovai bei atstovai“, – tvirtina Rytų Europos studijų centro vadovas. Kur svarbus priimtas bendras šalių, dalyvavusių susitikime, komunikatas ir kas jame sakoma? „Komunikatas yra svarbus dokumentas. Jį pasirašė daugiau nei 80-ies šalių atstovai, ir jie yra reikšmingi Ukrainai, kuri nenori net svarstyti savo šalies teritorijos atsisakymo. kuo buvo svarbus šis pirmasis Ukrainos taikos susitikimas, surengtas Šveicarijoje? Pirmiausia tuo, kad čia buvo išreikštas palaikymas Ukrainai, įskaitant ir tas šalis, kurios nėra tradicinės Ukrainos rėmėjos. Antras aspektas, kurį bent jau matėme, – šalių, kurios nepasirašė galutinės deklaracijos, įsitraukimas į tarptautinį procesą. Ir trečias aspektas – tai dokumentas, galutinis komunikatas, kuris išliks istorijoje, praktiškas ir naudingas Ukrainai ateityje. Kai, tikėtina, prasidės vienokios ar kitokios derybos su Kremliumi, Ukraina galės parodyti šį komunikatą ir jame išdėstytus principus“, – sako L. Kojala. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/l-kojala-ukraina-palaiko-tarptautine-bendruomene-o-rusija-nera-pasirengusi-realioms-deryboms/.

Tarp pasaulio visuomenės dėmesį prikaustančių šių dienų įvykių – Šveicarijos kurorte Liucernoje vykstanti Ukrainos taikos konferencija. Nors aukščiausiojo lygio susitikime dalyvauja mažiau šalių, nei buvo tikėtasi, Kyjivas siekia užsitikrinti plačią tarptautinę paramą savo vizijai dėl sąlygų, reikalingų nutraukti Rusijos agresiją. Dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbinti politologai, apžvalgininkai mano, kad šis susitikimas – tai dar viena proga Rusijai suvokti, jog jau trečius metus vykstančio karo prieš Ukrainą ji nelaimės. Savo įžvalgomis dalijasi politologas, Ukrainos ekspertas Alvydas Medalinskas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas ir filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Kokia gali būti tos taikos konferencijos išdava? – svarsto A. Medalinskas. – Žvelgiant į žiniasklaidos atvirus šaltinius ir tam tikrus mano pokalbius su diplomatais Kyjive, akivaizdu, kad iš tų dešimties punktų, kuriuos anksčiau suformulavo prezidentas Volodymyras Zelenskis, viskas sukasi tik apie tris punktus. Tai branduolinis saugumas, maisto produktų tiekimas (čia turima galvoje Juodąja jūra) ir apsikeitimas belaisviais.“ Šiais trimis klausimais, anot jo, tikimasi proveržio, bet, suprantama, tai nepaliečia nei Rusijos kariuomenės išvedimo iš Ukrainos teritorijos, nei karinių veiksmų sustabdymo. „Vienas klausimas yra nežinomybė: ar Ukraina nebus spaudžiama pradėti derybas su Rusija? Reikia stebėti konferencijos rezultatus ir tikėtis, kad ji neatneš kokių nors neigiamų rezultatų ir Ukrainai, ir bendram regiono saugumui“, – viliasi Ukrainos ekspertas. Vis dėlto koks galėtų būti teigiamas konferencijos poveikis pačiai Ukrainai ir tarptautinei bendruomenei? Profesoriaus G. Česnako nuomone, Ukraina sieks išnaudoti progą pabandyti pritraukti savo pozicijų link valstybes, įvardijamas globaliaisiais pietumis. Taip pat, žinoma, ji susilauks nemažai žiniasklaidos dėmesio. Galbūt pasirodys ir kokia deklaracija. „Tačiau ar ta deklaracija ilgainiui bus naudinga pačiai Ukrainai? – kelia klausimą G. Česnakas. – Aš turiu labai didelių abejonių. Nes akivaizdu, kad, inicijavus šį susitikimą, lūkesčiai buvo kur kas didesni. Tikėtasi ir Kinijos, Meksikos, Pietų Afrikos dalyvavimo. Deja, šios valstybės nedalyvaus. Iš esmės dominuos tos šalys, kurios ir taip palaiko Ukrainą, ją remia tiek materialiai, tiek gynybos priemonėmis. Tad apie kažkokį labai didelį proveržį ar naują poslinkį, ar didesnę paramą bendrai, globaliai Ukrainai abejoti verčia būsimi susitikimo rezultatai.“ Savo vertinimu apie Šveicarijoje rengiamą Ukrainos taikos konferenciją dalijasi ir filosofas G. Mažeikis. „Daugelis ekspertų sutinka, kad reikia šią diskusiją plėsti, įtraukiant kuo daugiau pasaulio šalių tam, kad būtų galima paskatinti Rusiją galvoti apie tai, jog karo tikslų ji nepasieks ir taip pat negalės primesti taikos sąlygų Ukrainai. Vis tiek turės būti derybos. Šiose derybose Ukraina siekia rodyti iniciatyvą ir daryti sau naudingą, palankų spaudimą Rusijai. Tai ilgas diplomatinis kelias, ir vienas iš to kelio žingsnių ir yra taikos konferencija Šveicarijoje“, – tvirtina G. Mažeikis. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/ekspertai-apie-taikos-konferencija-rusija-turi-suvokti-kad-karo-ukrainoje-nelaimes-ir-taikos-salygu-nediktuos/.

„Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą“ (Mk 4, 26). Morkus yra vienintelis iš keturių evangelistų, kuris perteikė šį Jėzaus palyginimą. Tai vienas optimistiškiausių įvaizdžių apie Dangaus karalystę. Prieš skaitydami ir apmąstydami Evangelijos tekstą, pakvieskime į savo širdis Šventąją Dvasią, kad Jos artumas padėtų suprasti šio, Kristaus minioms pasakyto, palyginimo esmę. Mąstydami protu mokslininkai yra padarę didelę pažangą, tyrinėdami gyvybės formas ir reiškinius, tačiau nė vienas iš jų dar tiksliai nežino ir negali pasakyti, kas yra gyvybė. Atrodo, kad Viešpaties pateiktas vaizdingas palyginimas yra metafora. Ji kalba apie slėpiningą Dievo malonę, veikiančia mūsų gyvenimuose. Iš Evangelijos gabalėlio atrodo, kad iš tikrųjų viskas vyksta taip, tarsi niekas nesirūpintų į žemę įmestu grūdu, tarsi žmogus būtų praradęs susidomėjimą į žemę išbertais kviečiais. Pabandykime pasitelkti vaizduotę ir sudėlioti nepastebimą šio kviečio grūdo augimo procesą, kuris galbūt ir šiandien yra toks pat nesuprantamas, kaip ir Jėzaus laikais. Dvasios akimis žvelgdami matome, kad, vos pasėjus kviečio grūdą į žemę, slapta prasideda fantastiška materijos alchemija, nematomų stebuklų virtinė. Nepriklausomai nuo to, ar žmogui tai rūpi, ar ne, grūdas auga ir vystosi. Tai, kas svarbiausia šioje augančioje gyvybėje, nuo jo nepriklauso. Kai žmogus pasėja sėklą, tarp sėklos ir žemės užsimezga dinamiškas ryšys. Toliau žemdirbio pastangų nebereikia. Kol laukiama derliaus nuėmimo laiko, vyksta augimo procesas. Iliuzija manyti, kad gamtoje įvairiomis sąlygomis nieko nevyksta. Mes nepastebime, nematome ir nesuprantame, kas vyksta, bet gyvenimas, gyvybė iš tiesų palaipsniui vystosi. Ar tai būtų grūdas, ar žmogus motinos įsčiose. Čia galima prisiminti Lapės žodžius Mažajam princui: „Esminis dalykas mūsų akims nematomas.“ Tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus, dažnai būna paslėpta, nepastebima jėga, kuri veikia mums nežinant. Bažnyčia tai atpažįsta ir įvardija kaip besąlyginę, nenupelnytą net neužsitarnaujamą Dievo meilę mums – ją vadiname malone. Būtent ji į mus Jėzaus įberiama, meldžiantis pavieniui ar bendruomenėje ir švenčiant sakramentus, ypač Eucharistiją. Šis mažas palyginimas apie Dangaus karalystę mums primena, kad nors gyvenimas aplink mus verda, vis dėlto turime išmokti būti ramūs, nesijaudinti – pasitikėti Dievu. Taip pat ne tik pasyviai priimti Jo beriamą malonę į mūsų širdis, bet ir bendradarbiauti, kiekvienam dirbant savo darbus. Ramybė ir pasitikėjimas – Jūsų jėga (plg. Iz 30, 15) – Šventosios Dvasios jėga kurianti mus meilėje amžinybei. Leiskimės tiesiog pabūti su perskaitytu ir apmąstytu tekstu ir priimkime Jėzaus artumą. Apaštalas Paulius rašė, kad, užuot statę patys save, krikščionys turi leistis, kad juos formuotų Dievo malonė. Jėzus yra tarsi statytojas, kuris nededa akmens ant akmens. Jis iš luito, su kuriuo dirba, pašalina tai, ko jame yra per daug. Čia reikalingas ne tik pasitikėjimas, bet ir atvirumas būti auginamam Jėzaus. „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino“ (1 Kor 3, 6), – teigia šventasis Paulius. Taigi, brangieji, apmąstydami šį trumpą evangelisto Morkaus užrašyta palyginimą, galime daryti išvadą, kad metafora perteikiamas „apreiškimas“ apie Dievą, kuris mus sukūrė ir davė gamtai bei žmogui jų augimo ir vystymosi dėsnius, o žmogus yra kviečiamas aktyviai įsipareigoti bendradarbiauti su Dievo malone. Tai yra tik keli momentai, bet tvirtai tikiu, kad Jus Dievas nustebins... Baigdami mąstymą galime atlikti tam tikrą pasiryžimą. Jis gali būti labai įvairaus pobūdžio, tačiau siūlyčiau jį kiekvienam įsivardinti ir maldos pabaigoje užsirašyti konkrečiai kartu su kilusiais jausmais ir mintimis. Noriu kiekvienam palinkėti gero sekmadienio ir Dievo artumo mąstymo maldoje. Garbė Jėzui Kristui! Diak. Tautvydas Dikčius įšventintas diakonu 2024 m., tarnauja Kaišiadorių vyskupijos Vievio šv. Onos parapijoje. Daugiau: https://www.bernardinai.lt .

Minime vieną tragiškiausių ir skaudžiausių mūsų istorijos datų. 1941 metų birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 500 žmonių, dauguma jų vežti į tremtį, kiti – į gulago stovyklas. Su dienraščiu „Bernardinai.lt“ savo išgyvenimais dalijasi buvęs tremtinys Rimgaudas Ruzgys. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Tėvai žinojo, kad tremtyje vaikai buvo kartais atskiriami nuo suaugusiųjų. Tad jeigu tektų išsiskirti arba pasimesti, tėvai į švarką įsiuvo vardą, pavardę ir kiekvienam po auksinę monetą. Tą monetą išsaugojome, sunkesniais laikais nepardavėme. Ją saugau iki šiol“, – pasakoja ponas Rimgaudas. R. Ruzgys – iš Tryškių, į tremtį su šeima iškeliavo būdamas vienuolikos. „Šeimos nariai tremtinių sąrašuose turbūt atsidūrė todėl, kad buvo laikomi ūkininkais. Tėvai turėjo pavyzdinį septyniolikos hektarų ūkelį netoli Tryškių, taip pat trylika hektarų pievų. Ūkis buvo elektrifikuotas, tėvai turėjo daug gyvulių, samdė darbininkus. Byloje buvo nurodyta, kad buvo išnaudojami žmonės“, – pasakoja ponas Rimgaudas. Jis prasitaria, kad šeima tremčiai ruošėsi: „Gyvenome prie pat miestelio. Pas mus atvykdavo daug įvairių žmonių, net tam tikrų viršininkų, jie pas mus apsigyvendavo, nes miestelis per karą buvo stipriai nuniokotas. Jie papasakodavo visas naujienas. Taip pat tėvai sekė spaudą ir žinojo, kas vyko 1941 metais. Šeimos padėtis neleido galvoti apie bėgimą: augo mažametė sesutė, aš su broliu – paaugliai, pasiligojusi močiutė ir tėvai. Taigi bėgti šešiems žmonėms nebuvo galimybės, nors žinojome, kad esame sąrašuose ir būsime išvežti.“ Ponas Rimgaudas taip pat prisimena, kad mama, iškepusi duoną, dalį jos palikdavo džiovinti. „Turėjome tokį didelį baltą maišą nuo cukraus, tai tas maišas buvo pilnas pridžiovintos duonos. Taip pat tėvai pardavinėjo gyvulius, įvairius kitus produktus ir kaupė pinigus. Žinojo, kad 1941 metais išvežti žmonės sunkiai gyveno, todėl viską kaupė“, – pasakoja R. Ruzgys. Kaip jis atsimena kelionę į tremties vietą, kaip ten sekėsi gyventi? „Buvo paskutinė trėmimų diena. Tėvai jau galvojo, kad nebūsime tremiami. Aš su broliu buvome bažnyčioje. Mišių metu prie mūsų priėjo zakristijonas ir tyliai pasakė, kad mūsų šeima šiandien bus tremiama ir kad mes, vaikai, bėgtume iš čia, pasislėptume. Mes su tėvais buvome sutarę: jie sakė, kad ruošiasi, ant mūsų rūbų buvo išsiuvinėti vardai ir pavardės, tai mes didvyriškai parėjome į namus, į tremtį. Buvome susodinti į automobilius ir išvežti į Pavenčius, – pasakoja R. Ruzgys. – Kelionė, kaip ir visų tremtinių, vyko traukiniu, neišleisdavo į lauką net atlikti gamtinių reikalų. Vėliau leido atidaryti vagonus. Kelionės metu vienas jaunas vaikinas sugebėjo išlįsti pro vagono langą ir pabėgti.“ Daugiau: www.bernardinai.lt .

Psichologijos svarbos šiuolaikinio žmogaus, įskaitant ir lietuvio, sąmonei net neverta mėginti neigti. Parduodamų knygų psichologijos (tiek populiarios, tiek dalykinės) tema skaičius yra didžiulis. Nuolat organizuojamos įvairios grupės, seminarai ir į savirealizaciją ar asmeninį tobulėjimą orientuoti kursai. Bet ar ši informacijos ir įvykių gausa suteikia aiškumo bei žinojimo, koks mokslas yra psichologija, kokia jos paskirtis ir funkcijos? Ar psichologija, psichoterapija ir psichiatrija yra skirtingi to paties dalyko vardai, ar tai skirtingi dalykai? Kokius gėrius laiduotų psichologijos vaisingas pritaikymas? Tikintiesiems šis klausimas tampa dar primygtinesnis, nes kai kada linkstama griežtai atskirti psichologiją nuo dvasingumo kaip pernelyg kūnišką, emocinę ar net pasaulietinę. O juk tinkamas ir vaisingas psichologinių įžvalgų taikymas galėtų praturtinti savo sielos pažinimą, nes leistų subtiliau įžvelgti vidujybėje vykstančius procesus. Šiems klausimams nušviesti kalbamės su kunigu, psichologu, religijos mokslų magistru, Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonu, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos pastoracinės psichologijos dėstytoju ARŪNU PEŠKAIČIU OFM.

Kauno miesto savivaldybės taryba pritarė mero Visvaldo Matijošaičio iniciatyvai pastatyti Kaune paminklą buvusiam prezidentui A.M.Brazauskui. Kauno mero įsitikinimu, prezidentą A.Brazauską kauniečiai turėtų prisiminti ne vien kaip šalies vadovą, bet ir kaip aukštos kvalifikacijos inžinierių statant Kauno hidroelektrinę, politiniais sprendimais prisidėjusį ir prie M.K.Čiurlionio tilto bei „Žalgirio“ arenos statybų Kaune. V. Matijošaitis yra užsiminęs, kad paminklas A. M. Brazauskui galėtų stovėti Istorinės Prezidentūros kiemelyje. Idėja pastatyti atminimo ženklą A. M. Brazauskui šioje vietoje sulaukė dalies politikų, kultūrininkų, visuomenininkų kritikos. Komentarais apie šį visuomenėje prieštaringai vertinamą Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą dalijasi advokatas Algimantas Šindeikis, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune direktorė Renata Mikalajūnaitė, politologas Ainius Lašas ir apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas. Juos kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Manyčiau, Kauno miesto meras Matijošaitis čia statosi paminklą sau, nes Algirdo Brazausko politinės veiklos korupcijos tvaikelis, kuris tvyro aplink šį paminklą, istoriškai nėra išsisklaidęs. Šiuo metu priimtas sprendimas dėl tokio paminklo statymo yra Matijošaičio demonstravimas vertybių bendrumo su juo pačiu, nes jis pats turi panašių problemų, susijusių su jo verslais, – svarsto advokatas A. Šindeikis. – Tokį politinį veikimą aš apibūdinu kaip politinį vertelgiškumą, kai asmeniniai interesai lenda virš valstybės arba miesto bendruomenės interesų. Tokie dalykai buvo būdingi Algirdui Brazauskui ir yra būdingi Visvaldui Matijošaičiui. Manyčiau, tokio paminklo statyba, iš tikrųjų neturint aiškaus miesto bendruomenės pritarimo jam, demokratinėje valstybėje – sunkiai suprantamas ir nepateisinamas dalykas.“ Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune direktorei R. Mikalajūnaitei keista, jog meras ir visa išrinkta taryba įsivaizduoja, kad gavo mandatą viskam ir kad jiems daugiau nebereikia tartis su visuomene, kad jie visą savo kadenciją tiesiog patys viduje, taryboje, su niekuo nesitarę, priims sprendimus. „Bet čia – prezidento įamžinimas. Čia daug rimtesnis reikalas. Čia reikia tartis. Čia reikia tartis su žmonėmis. O dabar ką mes matome? Jau savaitę ar pusantros vyksta toks šaršalas. Sukilo be galo daug nuomonių, ir matyti, kad tikrai negalima buldozeriu daryti tokių dalykų. Kaip sako profesorius Gintautas Mažeikis, diskusijos visada yra sveika. Tai gal reikėtų diskusiją įžiebus toliau ją vystyti? – sako R. Mikalajūnaitė. – Aš suprantu, kad merui norisi dabar ir čia, ir greitai padaryti. Jis – greitų sprendimų priėmėjas, bet tokie jautrūs dalykai taip greitai nevyksta. Jūs pažiūrėkit, kiek kalbame apie Smetonos paminklą, paminklą Vilniuje, ir kiek yra diskusijų, bet ir labai gerai, kad taip greitai niekas nedaroma. Mums reikia išsikalbėti, išsilaižyti žaizdas. Algirdas Mykolas Brazauskas – tikrai su visa pagarba pirmajam nepriklausomos Lietuvos prezidentui, – jis galbūt vertas paminklo, bet žmonės turi pasiekti tam tikrą sutarimą. Yra didžiulis susiskaldymas. Vieni nežino, kas tas Brazauskas, kitiems Brazauskas – tai paskutinis Lietuvos komunistas, tretiems jis – pirmasis atkurtos Lietuvos prezidentas. Mes, kaip Istorinės Prezidentūros atstovai, gerbiame šią instituciją ir norėtume, kad visi mūsų prezidentai bendru sutarimu turėtų savas įpaminklintas vietas, kažkokius pagarbos ženklus. Bet turime visi susitarti kaip vienos valstybės piliečiai. Todėl manau, kad buldozeriu to daryti negalima.“ Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune direktorės teigimu, vieta čia yra baigtinė: „Tai yra pirmosios Lietuvos Respublikos sodelis ir pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidentūra, kurioje gyveno ir dirbo trys mūsų prezidentai. Jie dabar stovi sodelyje. Graži erdvė, ji apgalvota, išmąstyta, ir tankinti šią erdvę žinant, kad yra ir kiti prezidentai, gal ir vertesni įamžinti, mums niekaip nepavyks puikiai.“ Daugiau: www.bernardinai.lt

Kauno miesto savivaldybės taryba pritarė mero Visvaldo Matijošaičio iniciatyvai pastatyti Kaune paminklą buvusiam prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui. Kauno mero įsitikinimu, prezidentą A. M. Brazauską kauniečiai turėtų prisiminti ne vien kaip šalies vadovą, bet ir kaip aukštos kvalifikacijos inžinierių statant Kauno hidroelektrinę, politiniais sprendimais prisidėjusį ir prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tilto bei „Žalgirio“ arenos statybų Kaune. V. Matijošaitis yra užsiminęs, kad paminklas A. M. Brazauskui galėtų stovėti Istorinės Prezidentūros kiemelyje. Idėja pastatyti atminimo ženklą A. M. Brazauskui šioje vietoje sulaukė dalies politikų, kultūrininkų, visuomenininkų kritikos. Komentarais apie šį visuomenėje prieštaringai vertinamą Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą dalijasi apžvalgininkas, rašytojas Ramūnas Bogdanas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kauno miesto savivaldybės taryba pritarė mero Visvaldo Matijošaičio iniciatyvai pastatyti Kaune paminklą buvusiam prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui. Kauno mero įsitikinimu, prezidentą A. M. Brazauską kauniečiai turėtų prisiminti ne vien kaip šalies vadovą, bet ir kaip aukštos kvalifikacijos inžinierių statant Kauno hidroelektrinę, politiniais sprendimais prisidėjusį ir prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tilto bei „Žalgirio“ arenos statybų Kaune. V. Matijošaitis yra užsiminęs, kad paminklas A. M. Brazauskui galėtų stovėti Istorinės Prezidentūros kiemelyje. Idėja pastatyti atminimo ženklą A. M. Brazauskui šioje vietoje sulaukė dalies politikų, kultūrininkų, visuomenininkų kritikos. Komentarais apie šį visuomenėje prieštaringai vertinamą Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą dalijasi politologas Ainius Lašas. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kauno miesto savivaldybės taryba pritarė mero Visvaldo Matijošaičio iniciatyvai pastatyti Kaune paminklą buvusiam prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui. Kauno mero įsitikinimu, prezidentą A. M. Brazauską kauniečiai turėtų prisiminti ne vien kaip šalies vadovą, bet ir kaip aukštos kvalifikacijos inžinierių statant Kauno hidroelektrinę, politiniais sprendimais prisidėjusį ir prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tilto bei „Žalgirio“ arenos statybų Kaune. V. Matijošaitis yra užsiminęs, kad paminklas A. M. Brazauskui galėtų stovėti Istorinės Prezidentūros kiemelyje. Idėja pastatyti atminimo ženklą A. M. Brazauskui šioje vietoje sulaukė dalies politikų, kultūrininkų, visuomenininkų kritikos. Komentarais apie šį visuomenėje prieštaringai vertinamą Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą dalijasi Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune direktorė Renata Mikalajūnaitė. Ją kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Kauno miesto savivaldybės taryba pritarė mero Visvaldo Matijošaičio iniciatyvai pastatyti Kaune paminklą buvusiam prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui. Kauno mero įsitikinimu, prezidentą A. M. Brazauską kauniečiai turėtų prisiminti ne vien kaip šalies vadovą, bet ir kaip aukštos kvalifikacijos inžinierių statant Kauno hidroelektrinę, politiniais sprendimais prisidėjusį ir prie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tilto bei „Žalgirio“ arenos statybų Kaune. V. Matijošaitis yra užsiminęs, kad paminklas A. M. Brazauskui galėtų stovėti Istorinės Prezidentūros kiemelyje. Idėja pastatyti atminimo ženklą A. M. Brazauskui šioje vietoje sulaukė dalies politikų, kultūrininkų, visuomenininkų kritikos. Komentarais apie šį visuomenėje prieštaringai vertinamą Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimą dalijasi advokatas Algimantas Šindeikis. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.

Daugelis litvakų menininkų, pasirinkę mokytis „École de Paris“, į Lietuvą sugrįždavo tik savo kūriniais, keletui tai padaryti pavyko ir po mirties. Tačiau kai kurie iš tikrųjų aktyviai lankė gimtuosius kraštus. Nuolat keliaujantis Neemija Arbitblatas į gimtąjį Kauną parvežė galimybę visuomenei modernėti ir susipažinti su naujomis meno kryptimis. Rusakalbių žydų šeimoje 1908 metais gimęs menininkas anksti susipažino su pasaulio piliečio gyvenimo būdu. Parodų kuratorė dr. Vilma Gradinskaitė pasakoja, kad per Pirmąjį pasaulinį karą šeima privalėjo palikti Kauną: „Kaip ir daugelis Lietuvoje gyvenusių žydų šeimų, jo tėvai buvo apkaltinti bendradarbiavimu su vokiečių kareiviais, todėl carinė Rusijos valdžia juos išsiuntė į Poltavos sritį. Galima sakyti, kad dailininko vaikystė prabėgo Poltavos mieste.“ Nors pasakyti, kas buvo pirmieji N. Arbitblato dailės mokytojai, sunku, V. Gradinskaitė sako, kad būtent Poltavoje jis įgijo pirmąjį meninį išsilavinimą vaikų namuose veikusioje piešimo mokyklėlėje. 1921 metais Arbitblatų šeima grįžo į Kauną. Čia būsimas dailininkas mokėsi pas Vilniaus meno mokyklos auklėtinį, dailininką Jokūbą Mesenbliumą, papildomai tobulinosi privačiose Justino Vienožinskio pamokose. Baigęs Kauno žydų realinę gimnaziją, N. Arbitblatas iš karto išvyko svetur – 1924-aisiais mokėsi Berlyne, Drezdene, o nuo 1926 metų – Paryžiuje. „Arbitblatas buvo labai atvira asmenybė, Paryžiuje gan greitai susidraugavo su meniniu elitu, vyresniąja karta. Susibendravo su Chaimu Sutinu, Pinku Kremeniu, Emanueliu Manė Kacu, Marku Šagalu. Vėliau sukūrė apie 40 École de Paris ir kitų žymių dailininkų portretų ciklą, reikšmingą ne tik savo menine, bet ir istorine verte“, – sako V. Gradinskaitė. Jai pritaria ir Vytauto Kasiulio dailės muziejaus direktorė Ilona Mažeikienė, sakydama, kad viena iš stipriausių N. Arbitblato savybių – pastabus portretistas. I. Mažeikienė taip pat pastebi, kad dailininko temų ratas plėtėsi kartu su gyvenimo pokyčiais: „Kai vedė garsią operos primą Reginą Resnik, atsirado žmonos portretų. Jo tapybos kūriniuose buvo matomos operų scenos, personažai, scenovaizdžiai.“ I. Mažeikienė sako, nors buvo atviras ir ieškojo naujų raiškos formų, N. Arbitblatas netapo avangardistu: „Kūryboje jis išliko ekspresionistas. Tai siejama ir su Kauno laikotarpiu, tuo, ką gavo iš privačių pamokų pas Vienožinskį, Mesenbliumą.“ Dailininkas, gyvendamas Paryžiuje, nepamiršo Lietuvos, dažnai čia sugrįždavo. V. Gradinskaitė pasakoja, kad būtent jis savotiškai modernino Kauno visuomenę, iš Paryžiaus parveždamas naujų meninių vėjų. Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas, Ugnė Gavelytė. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/tarp-kauno-ir-paryziaus-daugiabriaune-neemijos-arbitblato-kuryba/.

Pagaliau, atrodo, baigėsi visas bažnytinių švenčių maratonas, bet jos mus įveda į tikėjimo ir gyvenimo slėpinius. Atšventę Viešpaties Prisikėlimą, stebėję Jo Žengimą į Dangų, sulaukę Šventosios Dvasios atsiuntimo, matome Bažnyčią, kuri siunčiama skelbti Dievo meilę, skelbti Trejybės slėpinį, švęsti Jėzaus Kristaus Kūną. Jėzus sugrįžta namo. O Jis yra sakęs, kad štai Dievo Sūnus „neturi kur galvos priglausti“, ir galime suprasti, jog Jėzus kalba ne apie savo namus, bet greičiausiai vieno iš savo bičiulių, iš apaštalų namus, kuriuos laikė ir savo namais. Ir į galvą ateina Jėzaus pasakyta mintis, kad „kas praras namus dėl manęs, tas gaus jų šimteriopai“, ir kiekvieno tikinčiojo namai tampa namais Jo tikėjimo broliams ir seserims. Jie yra vieta, kur jie gali dalintis duona ir Dievo žodžiu. Šis pasakojimas tarsi padalina žmones į tuos, kurie yra namuose, ir tuos, kurie yra išorėje. Jėzus sėda prie stalo, bet net valgyti Jam nėra kada, nes žmonės tiesiog plūsta prie Jo su įvairiausiais klausimais. Ir matome žmones, kurie ateina su nuostaba ir pasipiktinimu. Netgi Jėzaus namiškiai, išgirdę aplinkinių sakymus, kad štai tas jūsų Jėzus daro gėdą visai giminei. Taip pat ir religiniai autoritetai reiškia nepasitenkinimą – sako, kad kažkas Jam ne visiškai gerai. Giminaičiai mano, kad galbūt reiktų Jėzų suvaldyti – tegul grįžta prie savo kasdienio amato ir baigia daryti gėdą. Netgi kaltinimus pradeda sakyti – esą pats Belzebulas Jį apsėdęs. Jėzus priešpriešina kaip nelogišką faktą, sakydamas: jeigu karalystė susiskaldžiusi savyje, tai kaip ji gali išlikti? Jeigu ateina tikrasis galiūnas, kuris gali surišti namų šeimininką, tada jis užvaldo jo turtą. Ir Jis pristato save kaip galiūną, kuris suriša Belzebulą, suriša velnią ir išleidžia į laisvę visus jo pavergtuosius. Jėzus pabrėžia vieną labai svarbų momentą, kuris galbūt kelia nuostabą ir šiandienos tikintiesiems – Jis sako, kad visos nuodėmės gali būti atleistos, išskyrus nuodėmę prieš Šventąją Dvasią. Galime kelti klausimą, kodėl nuodėmė prieš dangiškąjį Tėvą, prieš patį Jėzų gali būti atleista, o nuodėmė prieš Šventąją Dvasią – ne. Turime suvokti Šventosios Dvasios veikimą, kas Ji yra iš tiesų. Ji yra Dievo meilės Dvasia, per kurią Viešpats veikia, per kurią Jis ateina į mūsų gyvenimus. Jeigu mes neprisileidžiame Dievo prie savęs, užveriame Jam duris, apie kurias Jis labai gražiai yra sakęs: „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu“ (Apr 1, 20), Jis negali įeiti. Jeigu mes atsukame nugarą Dievo veikimui, mes užveriame duris ir Jo net neįsileidžiame, tai kaip galime patirti Jo gelbstintį gailestingumą ir gauti Jo atleidimą? Taigi nuodėmė prieš Šventąją Dvasią iš tiesų yra užsidarymas nuo Dievo, Jo neprisileidimas ir kartu galimybės būti išgelbėtam atmetimas, nes Dievas per jėgą nesiveržia nė į vienus namus. Jis, kaip pats sako, ramiai stovi ir beldžia. [..] Tačiau ir pačioje Bažnyčioje gali kilti maišto dvasia. Kaip matėme ją kilus Rojaus sode, taip matome ir šiandien – kasdien, kai mes tampame klausytojais, o ne žodžio vykdytojais. Galbūt girdėdami Dievo žodį, Jo mokymą, tačiau savo širdyje laikydami neapykantą, nemeilę kitam, mes tampame tais išorės žmonėmis, kurie žvelgia į Jėzų ir galvoja: ką Jis čia išdarinėja? Šiandien Evangelija mus kviečia pažvelgti į Jėzų su nuostaba ir atvira širdimi, atveriant savo širdis Viešpaties Dvasios veikimui ir prašant, kad augtų mumyse Dievo bendrystės dvasia, kad mes vis labiau ir labiau taptume Viešpaties namiškiais – Jėzaus Kristaus broliais ir seserimis, vienas kito broliais ir seserimis. Kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM yra Mažesniųjų brolių ordino vienuolis, Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras, Vilniaus šv. Juozapo mokyklos kapelionas, Lietuvos šv. Kazimiero provincijos sekretorius. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/sekmadienio-meditacija-buti-jezaus-broliu-ir-seserimi/.

Kunigas Gabrielius Satkauskas pabrėžia kiekvieno doro piliečio pareigą netylėti matant kai kurių kunigų nederamą, prieštaringai visuomenėje vertinamą elgesį, ne vadovautis apkalbomis, o pateikti liudijimą raštu. Pasak kunigo, gailėjimosi žodžių nepakanka – iš to turi kilti konkretūs, protingi, išmintingi veiksmai. Kun. G. Satkauską kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Pažįstu kelias aukas ir matau jų skausmą, baimę, ir tai išmuša iš vėžių. Visada galvoju apie šias situacijas – kaip turėtų jaustis tie žmonės? Matau, kaip mes, Bažnyčios nariai, tikrai nepadarome visko, ką galėtume dėl jų padaryti. Aš pats esu papiktintas ir įskaudintas daugybės atvejų – neteisingumo, blogio, kad tiek daug žmonių į tai numoja ranka ir yra abejingi“, – prisipažįsta kun. G. Satkauskas. Sukako lygiai metai, kai buvo paviešintos visuomenę sukrėtusios istorijos ir faktai apie kai kurių kunigų piktnaudžiavimus, nusikaltimus. Kokį poveikį tai turėjo ir turės ne tik Bažnyčios tarnų, bet ir visos visuomenės sąmonei bei elgesiui? „Tai labai skausmingi metai, skaudi patirtis, ypač Bažnyčios bendruomenei, – svarsto kun. G. Satkauskas. – Manau, daliai ganytojų tai taip pat buvo tikras šokas. Esu įsitikinęs, kad per šiuos metus tas didžiulis Bažnyčios laivas, kuriam daugiau kaip du tūkstančiai metų, pajudėjo. Surengtos dvi konferencijos, atliktas žurnalistinis tyrimas, parengtos kitos publikacijos tarsi neleido tam nemaloniam skausmui užsimiršti. O mums juk dažnai, kai suskausta, pirma reakcija būna tokia: gal praeis, gal išgersiu kokią vaistų tabletę, ir praeis tas skausmas, atidedame vizitą pas gydytoją... Dažniausiai žinome – jeigu atidėsime problemą, galiausiai kils toks uždegimas, kad paralyžiuos net visą veidą. Čia kalbu analogiškai. Džiaugiuosi, kad dalis Bažnyčios narių, ir ne tik – žurnalistai, kiti žmonės, liko neabejingi šiai problemai. Ji nebuvo pamiršta, nenustojo skambėti. Aš matau, kad tas laivas pajudėjo sprendimo link.“ Šios istorijos meta šešėlį ne tik ant Bažnyčios, kaip institucijos, bet ir ant visų jos tarnų. Kaip šiuo atveju turi jaustis kunigai, sąžiningai ir dorai atliekantys savo pareigas? „Tai skatina pirmiausia atgailauti. Jeigu nenoriu būti susijęs su nuodėme, nusikaltimu, turiu elgtis priešingai, nebūti tam abejingas, turiu ginti auką, galvoti, kaip žaizdą užgydyti, kaip atitaisyti padarytą žalą. Dvasiškai visi mes, kunigai, esame broliai, kaip šeima. Tai mane labai asmeniškai liečia, skaudina, žeidžia. Pavyzdžiui, kaip būna su priklausomybe nuo alkoholio... Medikai sako, kad, kai žmogus geria, yra priklausomas, yra kažkokia liga, tai egzistuoja artimųjų kopriklausomybė. Jie labiau kenčia negu tas klystantis ar sergantis žmogus. Suprantama, seksualiniai nusikaltimai gali būti paveikti ir kažkokių sutrikimų. Čia negalima viską lengvai sulyginti. Tai labai skaudu, ir aš manau, kad vis dėlto tai nėra nuosprendis, žlugimas. Tai galimybė atsinaujinti, išsigryninti, atsiversti. Pirma reakcija yra atgaila. Tačiau gailesčio žodžių nepakanka – iš to turi kilti konkretūs, protingi, išmintingi veiksmai“, – įsitikinęs kun. G. Satkauskas. Daugiau: www.bernardinai.lt .

„Nenurašykime pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai praeities praktikai, praeities pamaldumui, kuris nebeturi ką pasakyti šiandienai. Dievas, vieną kartą prakalbėjęs, kalba visiems laikams. Jis prakalba ir šiandien, kai meldžiamės Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai“, – sako kun. Jokūbas Marija Goštautas OP. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmės proga jis dalijasi mintimis apie birželio mėnesio pamaldų praktikas ir ypač apie pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Visas birželis yra skirtas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, be to, kun. J. M. Goštautas OP atkreipia dėmesį, kad birželis yra net trijų Širdžių: Jėzaus Širdies, Švč. Mergelės Marijos Širdies ir šventojo Juozapo Širdies – šventimo mėnuo. „Pirmasis dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, – kad pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai šiandien kai kam gali atrodyti keistokai. Tačiau už jo slypi daug svarbių dalykų, – pabrėžia kun. J. M. Goštautas OP. – Šis pamaldumas pradėjo plisti XVII amžiuje kartu su šventąja Margarita Marija Alakok. Kai kas mano, kad minėtas pamaldumas yra susijęs su tam tikru sentimentalumu, romantizmu. Tačiau pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai mums pirmiausia primena, kad Dievas turi širdį. O širdis reiškia esmę, reiškia pilnatvę. Kai kalbame apie širdį krikščioniškame dvasingume, pirmas dalykas, kurį svarbu suprasti, – kad širdis apibūdina visa tai, kas yra žmogus. Jis yra kūniška būtybė, sielos būtybė, dvasinė būtybė. Taigi širdis, kaip žmogaus centras, kalba, kad žmogus turi kūną, turi protą, psichiką, savo dvasios gyvenimą, santykio su Dievu gyvenimą. Kai mes kalbame, kad Jėzus turi Švenčiausiąją Širdį, galvoje turime tai, kad Jis vaikščiodamas žemėje kartu su žmonėmis visa tai pakėlė į aukštumas, į sakralumą. Taigi žmogus yra šventas, nes jis yra pašventintas per Jėzų. Ir kai mes meldžiamės Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanijos pabaigoje: „Padaryk mūsų širdį panašią į savo Širdį“, tai prašome: pašventink mane visą, kas aš esu, nes tu prisiėmei visa, kas aš esu, – mano žmogystę.“ Kun. J. M. Goštautas OP įsitikinęs, kad šiandien pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai prakalba – kunigas norėtų ir linkėtų, kad jis prakalbėtų mums būtent apie šią svarbią tiesą. „Dievas yra ne tik dvasioje, apšviečiantis protą, bet Jis yra tas, kuris pašventina visą mūsų būtį. Sugrįžimas prie Dievo Širdies, Jėzaus Širdies, yra labai svarbus dalykas. Pamaldumas Jėzaus Širdžiai nėra tik jausmai, nėra tik romantika. Tai yra daug daugiau. Nes Dievas tapo žmogumi tam, kad žmogus būtų pakeltas, kaip sako apaštalas Paulius – į Dievo vaikų garbę. Tai reiškia, kad visa, kas yra žmogus, bus pašventinta ir turi būti pašventinta. Taigi nenurašykime pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai praeities praktikai, praeities pamaldumui, kuris nebeturi ką pasakyti šiandienai. Dievas, vieną kartą prakalbėjęs, kalba visiems laikams. Jis prakalba ir šiandien, kai meldžiamės Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai“, – įžvalgomis dalijasi kun. J. M. Goštautas OP. Daugiau: www.bernardinai.lt .

„Iš tikrųjų dar prieš šventimus, kai sutikdavau kokį nors kunigą Kaune ar seminarijoje, vadovybė, seminaristai kartais juokaudavo, kad štai esi paskutinis Kauno arkivyskupijos klierikas.“, – su šypsena seminarijos laikus prisimena buvęs klierikas, gegužės mėnesį diakonu įšventintas TITAS MISEVIČIUS. Dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbyje T. Misevičius pilnas optimizmo: džiaugiasi, jog diakono tarnystė pasižymi platumu, galvojantiems apie pašaukimą linki neapleisti maldos gyvenimo, o smalsuoliams atskleidžią – ką žmonės dovanojo diakono šventimų proga. Daugiau: www.bernardinai.lt .

NATO, minėsiančio 75-metį, viršūnių susitikimas vyks Vašingtone liepos 9–11 dienomis. Kol kas lieka neaišku, ar šiame susitikime Ukraina bus pakviesta derėtis dėl narystės NATO. Ambasadoriaus Deivido Matulionio nuomone, dėl išsiskiriančių NATO narių nuomonių ir kitų objektyvių priežasčių tiesioginio pakvietimo galima ir nesulaukti. „Iš tiesų nuomonės skiriasi, ir NATO generalinio sekretoriaus nuomonė visiems yra žinoma, kad sėkminga gynyba yra ir atitinkamai tam tikrų taikinių naikinimas priešo teritorijoje. Tai yra kaip dukart du. Dėl gynybos ir atgrasymo šalių nuomonės yra skirtingos, vieningos NATO pozicijos taip pat nėra. Mes pasisakome už, yra nemažai šalių, kurios taip pat pasisako už. Tačiau tai yra daugiau nacionalinių valstybių sprendimai. Kai kurie jų keičiasi, ir aš tikiuosi, kad, laikui bėgant, tas supratimas didės ir šalių, kurios tam prieštarauja, mažės“, – teigia D. Matulionis. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Liko kiek daugiau nei mėnuo iki NATO viršūnių susitikimo Vašingtone. Be abejo, ryškėja pagrindiniai klausimai ar problemos, kurie bus aptarti jubiliejinio susitikimo metu. Kas žinoma šiandien? „NATO viršūnių susitikimas, vyksiantis Vašingtone, bus jubiliejinis. NATO sukanka 75-eri metai. Kad tiek pat metų Europoje nebuvo karo – didžiulis nuopelnas. O kas konkrečiai bus priimta? Manau, kad svarbiausias klausimas, pagal kurį bus matuojama temperatūra, ar Vašingtono viršūnių susitikimas yra geras, ar ne, bus Ukraina, – teigia D. Matulionis. – Kokie bus sprendimai, priklausys nuo valstybių narių politinės valios. Norėtųsi, kad iki Vašingtono susitikimo pajudėtų didesni karinės paramos Ukrainai kiekiai, kurie yra labai svarbūs užtikrinant Ukrainos oro erdvės gynybą, taip pat kad vadinamoji naikintuvų F-16 koalicija galiausiai pateiktų žadėtus Ukrainai naikintuvus, kurie kartu atlieka ir oro gynybos funkciją. Ar Ukraina bus pakviesta į NATO? Šiuo metu klausimas yra labai sudėtingas, nes nuomonės skiriasi. Ir greičiausiai tokio tiesioginio kvietimo mes negalėsime sulaukti, bet turėtume kalbėti apie sprendimą, kuris vis tiek judėtų toliau nei Vilniuje priimtas praeitais metais ir suteiktų daugiau optimizmo pačiai Ukrainai, kariams, kovojantiems fronte. Taip pat mąstoma apie ilgalaikį finansinį įsipareigojimą Ukrainos karinei paramai. Šiais trimis aspektais, matyt, bus ruošiami sprendimai. Dabar negaliu pasakyti, ar jie bus labai ambicingi, ar vidutiniški, ar maži, tačiau, kaip ir minėjau, Ukraina bus svarbiausia tema. Šalia šios temos, aišku, bus ir kitų – tai paties Aljanso atgrasymo ir gynybos stiprinimas. Čia taip pat daug uždavinių, kurie yra vienas už kitą svarbesni.“ Kodėl kai kurios NATO valstybės dar dvejoja arba tiesiog pasako, kad nesiųs į Ukrainą ginkluotės, galinčios pasiekti taikinius, esančius Rusijos teritorijoje? Tuo metu Rusija niokoja Ukrainą savo tolimojo veikimo ginklais iš savo teritorijos. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas jau ne kartą pareiškė, kad reikia atsisakyti minėto draudimo. „Iš tiesų nuomonės skiriasi, ir NATO generalinio sekretoriaus nuomonė visiems yra žinoma, kad sėkminga gynyba yra ir atitinkamai tam tikrų taikinių naikinimas priešo teritorijoje. Tai yra kaip dukart du. Dėl gynybos ir atgrasymo šalių nuomonės yra skirtingos, vieningos NATO pozicijos taip pat nėra. Mes pasisakome už, yra nemažai šalių, kurios taip pat pasisako už. Tačiau tai yra daugiau nacionalinių valstybių sprendimai. Kai kurie jų keičiasi, ir aš tikiuosi, kad, laikui bėgant, tas supratimas didės ir šalių, kurios tam prieštarauja, mažės. Negali garantuoti už kiekvieną šalį, tai yra tam tikri nacionaliniai vidiniai sprendimai, tačiau dar kartą pasikartosiu, tai nėra NATO sprendimas“, – svarsto ambasadorius D. Matulionis. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/lietuvos-ambasadorius-prie-nato-d-matulionis-nato-virsuniu-susitikime-vasingtone-sunku-tiketis-kvietimo-ukrainai-jungtis-prie-aljanso/.

„Man – aštuoniasdešimt šešeri. Automobilį vairuoju šešiasdešimt septintus metus ir neketinu sustoti“, – sako senjoras Rimgaudas Ruzgys. Šiuos ir panašius žodžius apie senjorus prie vairo taria ne tik garbaus amžiaus sulaukę automobilių vairuotojai, bet ir kiti eismo dalyviai. Jie pastebi akivaizdžiai išaugusią vairavimo kultūrą ir kitus su eismo saugumu susijusius dalykus. Dienraštis „Bernardinai.lt“ domisi vairuojančių senjorų patirtimi, įžvalgomis ir kalbina ilgametį vairuotoją poną Rimgaudą. Jis pokalbio į redakciją atvyko, žinoma, automobiliu. „Aš laikausi šių tradicijų: kadangi toks amžius, niekur neskubu, važiuoju iš lėto, pasižvalgydamas. Nors ir turiu pirmumo teisę, praleidžiu žmones. Matau, kad jie labai skuba, aš niekur neskubu, stebiu ženklus. Jeigu yra ženklas, važiuoju 50 kilometrų per valandą greičiu, tegu pypsena, jeigu labai nori. Bet jeigu ženklas draudžia važiuoti, aš nevažiuoju“, – pasakoja ponas Rimgaudas. Psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna džiaugiasi ilgėjančiu Lietuvos gyventojų amžiumi. „Todėl natūralu, kad tarp eismo dalyvių yra daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Turbūt visiems žinoma, kad nuo žmogaus fizinės sveikatos priklauso ir jo psichinė sveikata. Jeigu žmogus aktyvus, darbingas, tai padeda jam ilgesnį laiką išlaikyti psichomotorinius, kognityvinius gebėjimus. Siekiant atitolinti smegenų senėjimą, taip pat rekomenduojama aktyvi ir įvairialypė veikla. Galėtume orientuotis į skandinavus. Norvegijoje vairuotojo teisės išduodamos iki devyniasdešimties metų. Vėliau yra griežtinami reikalavimai dažniau tikrintis sveikatą. Paprastai viską sprendžia medicininės komisijos. O šiaip Lietuvoje reikėtų atidesnės ne tik senjorų, bet ir visų eismo dalyvių priežiūros“, – teigia specialistas. Remiantis „Lietuvos draudimo“ duomenimis, senjorų, patiriančių autoįvykius, skaičius nuosekliai mažėja. Tai yra antra mažiausiai draudimo įvykių sukelianti gyventojų pagal amžių grupė, nes jie dažniau yra linkę pasirinkti saugų greitį, lėčiau manevruoja kelyje. Nepaisant to, visgi reikėtų atkreipti dėmesį ir sąmoningai įsivertinti, kada sveikatos būklė gali tapti pavojinga vairuoti, ir galbūt pasirinkti alternatyvius keliavimo būdus. Kalbant apie sveikatos draudimą, „Lietuvos draudimo“ statistika rodo, kad senjorų, besidraudžiančių šiuo draudimu, skaičius per pastaruosius dvejus metus nuosaikiai augo. Tai byloja, kad senjorai yra linkę rūpintis savo sveikata ir vertina sveikatos draudimo siūlomas naudas. Pašnekovus kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Daugiau: www.bernardinai.lt

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) Dievo žodis: https://lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_kunas-kraujas.html Kristaus Kūnas ir Kraujas – gyvybės dovana Šiandien geroji Motina Bažnyčia vėl mus sugrąžina į Velykų slėpinį, į Didįjį ketvirtadienį, į Paskutinės vakarienės menę. Jau Senajame Testamente skaitome, kaip Dievas pamaitino dykumoje savo tautą, davė manos ir mėsos, atvedė prie vandens šaltinių. Mūsų bažnyčiose, kaip anuomet Palestinos keliuose ir miesteliuose, yra gyvasis Jėzus. Anuomet žmonės su Juo tik prasilenkdavo kaip su eiliniu nepažįstamuoju, o kiti dėdavo pastangas Jį pamatyti, paliesti, susitikti. Štai Zachiejus bėgo, lipo į medį, kad Jį pamatytų; kiti kvietėsi Jėzų į svečius. Jie suprato, kaip svarbu kūniškai sutikti Jėzų – ir mes turime tokią galimybę. Jei ir negalime priimti šventosios Komunijos, mums labai naudinga būti prie Jo – dalyvauti šventosiose Mišiose, Švenčiausiojo Sakramento adoracijoje. Kūniškas susitikimas šiame skubančiame pasaulyje yra prabanga ir šventė. Kas yra svarbiausia, brangiausia ir artimiausia, be ko mes negalėtume gyventi? Mūsų kūnai. Gyventi be kūno – neįmanoma. O kad kūnais būtų gyvas, ko labiausiai reikia? Kraujo. Kai nebeteka kraujas, ta kūno dalis palaipsniui miršta. Kraujas ženklina gyvybę, kurią gauname iš Dievo. Ji priklauso tik Dievui. Jeigu norime gyventi gyvenimą, reikia turėti kūną ir jame veikiančią kraujotaką. Kūnas bibline samprata yra tai, kas trapu, žemiška. Per Devintines ir švenčiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kūno ir Kraujo iškilmę. Todėl, kad mus sukūręs Dievas žino, koks svarbus mums yra kūnas ir koks svarbus yra kraujas. Todėl ir pasilieka su mumis Švenčiausiajame Sakramente duonos ir vyno pavidalais kaip kūnas ir kaip kraujas, kad galėtų gaivinti mūsų kūną, kad galėtų gaivinti mūsų kraują. Kiekvieną kartą, kai dalyvaujame šventosiose Mišiose ir priimame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, mes gaiviname savo kūnus. Dievas pas mus ateina ir pasilieka kaip dovana. O kai gauni dovaną, ką reikia daryti? – Reikia dėkoti. Prisimenu, kai praeitą vasarą buvau Pasaulio jaunimo dienose Portugalijoje. Kartu su studentais po šventųjų Mišių visada dar pasilikdavome suoluose ir melsdavomės padėkos maldas. Tai buvo svarbu. Kai gauname Dievą kaip dovaną, nieko kito nelieka, kaip priimti ir būti dėkingam. Todėl kitas šventųjų Mišių pavadinimas yra Eucharistija. Išvertus šį graikišką žodį į lietuvių kalbą tai reiškia „dėkojimas“. Tol, kol nedėkojame, nežinome, ką reiškia būti laimingiems. Jei Eucharistija labai konkrečiai nepriartina prie žmonių ir nesuvienija su jais – ar ji tikrai švenčiama? Eucharistija nėra premija – ji yra dovana. Nė vienas iš mūsų nėra vertas Eucharistijos. Eucharistija kalba apie ateitį, galutinai paneigdama mirtį ir atverdama amžinybės duris. „Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51), – sako Jėzus. Be Jėzaus gyvenime mes išsenkame ir pražūvame. Diakonas Titas Misevičius yra Vilniaus šv. Juozapo seminarijos klierikas. Daugiau: https://www.bernardinai.lt/kristaus-kunas-ir-kraujas-gyvybes-dovana/

Žurnalistas, knygos „Aš esu tėvas. 12 svarbių pokalbių“ sudarytojas, tris sūnus auginantis Simonas Bendžius kviečia visus tėčius leisti laiką su savo vaikais: žaisti, džiaugtis, kalbėtis, nes tai yra neįkainojamas dalykas. „Pamenu atvejį, kai gimė pirmasis sūnus, – pasakoja S. Bendžius. – Jis gimė Kaune, krikščioniškuose gimdymo namuose. Kai reikėjo važiuoti į Vilnių, kelias buvo toks baisus, duobėtas, tai reikėjo važiuoti labai pamažu, ir vis galvojau apie atsakomybę, juk vežu mažą žmogutį... Dabar vaikai tarsi priverčia mane į pasaulį savotiškai naujai pažiūrėti, grožėtis, stebėtis. Atradome kartu daug naujų pomėgių. Jie labai smalsūs, jiems viskas įdomu, tai ir pats imi tuo domėtis.“ S. Bendžių kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. „Mano tėvas Rimantas man yra ramybės, realaus požiūrio į daugelį dalykų pavyzdys, kai ką ir aš iš jo paveldėjau, – sako S. Bendžius. – Mano tėtis mėgo nuotykius. Pamenu, kai nusipirko savo pirmą automobilį, mes juo daug keliaudavome po Lietuvą. Prisimenu apsilankymą jo darbe, jis tuo metu dirbo statybose. Įsodino mane į didžiulį vikšrinį traktorių ir su svirtele jį užvedė. Pasigirdo baisus burzgimas... Aš labai džiaugiuosi, kad turėjau tokį gero tėčio pavyzdį, nes mano draugams taip kaip man nepasisekė. Tėtis labai noriai leisdavo laiką su manimi, žaisdavo, klausydavosi mano pasakojimų, žaisdavome šaškėmis. Ir koks būdavo džiaugsmas, kai ir aš išlošdavau. Tą pačią patirtį, kiek įmanoma, dabar perduodu savo vaikams.“ Kaip apskritai tėvystė pakeitė gyvenimą? „Visiškai pakeitė, aš dabar net nebeprisimenu, neįsivaizduoju tos realybės, kai dar nebuvau tėtis, kad galėjo būti kitaip. Pirmas ir turbūt svarbiausias dalykas yra atsakomybė. Kai viskas aplinkui gerai, tarsi apie tai ir nesusimąstai. Tačiau kai kas nors atsitinka ar kas nors suserga, pagalvoji, kiek gali pakelti tos atsakomybės, ar jos ne per daug. Kadangi esu tikintis, tai prisimenu posakį, kad Dievas duoda tokią naštą, kokią žmogus gali pakelti“, – pasakoja S. Bendžius. Daugiau: www.bernardinai.lt

Prieš kurį laiką trys Europos šalys – Airija, Norvegija ir Ispanija – pranešė pripažįstančios Palestinos valstybę. Oficialų pripažinimą jos paskelbė gegužės 28-ąją. Izraelis šį sprendimą pasmerkė kaip „atlygį“ „Hamas“ daugiau nei septynis mėnesius tęsiantis niokojančiam karui Gazos Ruože. Trys Europos šalys mano, kad jų iniciatyva turi stiprų simbolinį poveikį, kuris tikriausiai paskatins ir kitas valstybes pasekti jų pavyzdžiu. Politologas, Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala, komentuodamas minėtų šalių sprendimą, sukėlusį nevienareikšmę reakciją pasaulyje, pabrėžia, kad Palestina šiuo metu neturi visų keturių valstybingumui reikalingų bruožų. „Yra keturi valstybingumo bruožai, kurių visų Palestina šiandien tikrai negali atspindėti. Akivaizdu, kad tokiu atveju funkcionalios Palestinos valstybės klausimas tebėra dilema, o ne politinė praktika. Jeigu Palestina, kaip valstybė, turėtų visus valstybingumo bruožus: populiaciją, efektyvią valdžią, apibrėžtą teritoriją, jeigu tai reikštų ir susitarimus su Izraeliu, kas užtikrintų regioninį stabilumą, manau, šalių, pripažįstančių Palestinos valstybę, skaičius labai sparčiai išaugtų“, – tvirtina L. Kojala. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius. Aiškindamas, kodėl kilo politinis ažiotažas, kai trys Europos šalys – Airija, Norvegija ir Ispanija – paskelbė pripažįstančios Palestinos valstybę, L. Kojala komentuoja: „Manau, situacija yra labai jautri, šiuo metu vyksta aktyvūs karo veiksmai, ir nėra aiškumo, ar apskritai įmanoma įgyvendinti dviejų valstybių modelį kalbant apie Izraelio santykius su Palestina. Todėl šį trijų šalių sprendimą reikėtų traktuoti kaip bandymą politiškai paskatinti judėjimą šia kryptimi, paraginti Izraelį ir, žinoma, Palestiną ieškoti būtent tokio scenarijaus įgyvendinimo galimybių. Vis dėlto atrodo, kad šiandien tai realizuoti praktiškai būtų labai sunku, jeigu apskritai įmanoma. Bet tai savaime nėra netikėta, nes turėkime galvoje, kad apie 140 valstybių šiuo metu yra oficialiai pripažinusios Palestiną, nors jos dėl Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo skirties, dėl „Hamas“‘ teroristinės organizacijos dominavimo pasaulio žemėlapyje nematome.“ Politologas sako: „Europos Sąjungoje su naujomis trimis valstybėms, kurios ketina pripažinti Palestiną, turbūt tik apie trečdalis šalių yra pripažinusios Palestiną, likusios – ne. Vadinasi, bendros pozicijos šiuo klausimu Europos Sąjungoje šiuo metu nėra, ir tikėtis, kad artimiausiu metu ji galėtų būti išgryninta, yra sudėtinga, nes tema tikrai yra labai jautri, kintanti kiekvieną dieną dėl to, kas vyksta Gazos Ruože. Šiuo atveju, matyt, Lietuvos pozicija yra tokia, kokios ir galime tikėtis. Lietuva iš principo palaiko dviejų valstybių modelį, bet jo praktinis įgyvendinimas šiandien atrodo labai komplikuotas ir priklauso nuo to, kaip toliau klostysis karo veiksmai.“ Nemažai Europos Sąjungos šalių yra pripažinusios Palestinos valstybę. Tiesa, tada jos dar nebuvo ES narės. O ką tai realiai keičia? „Taip simboliškai parodoma, kad Palestina yra laikoma politine veikėja, nes kiekvienai valstybei tarptautiniuose dokumentuose yra nurodyti ir svarbūs keturi valstybingumo bruožai: apibrėžta teritorija, efektyvi valdžia, toje teritorijoje gyvenantys gyventojai ir tarptautinis pripažinimas. Tarptautinis pripažinimas yra kertinė sąlyga tam, kad valstybė galėtų egzistuoti ir būtų suvokiama kaip valstybė, esanti pasaulio politiniame žemėlapyje. Tačiau šiandien Palestina turi problemų ir dėl efektyvios valdžios, ir dėl to, kad teritorija nėra apibrėžta, ir dėl daugybės kitų dilemų, kurios yra realios, labai sunkiai išsprendžiamos. Tad turėti tokį siekį yra gerai, o dviejų valstybių modeliui turbūt pritaria didžioji pasaulio dalis. Bet ką reiškia ši frazė ir jos realizavimas praktiškai – atsakyti yra sunku“, – aiškina L. Kojala. Daugiau: www.bernardinai.lt